Kitose šalyse plauti šampūnu pradėta 1930-ųjų pradžioje. Prieš šampūną žmonės dažniausiai naudojo muilą, ploviklį ir skalbinių miltelius, kad išvalydavo galvos odą ir plaukus. Vėliau iš kokosų aliejaus muilo buvo gaminamas skystas šampūnas. Tačiau muiliniai šampūnai{4} turėjo daug trūkumų, ypač esant kietam vandeniui. Muilai, pagaminti iš kalio riebalų rūgščių, susidarytų lipnios nuosėdos, kai kietame vandenyje susidurtų su kalcio ir magnio jonais, palikdami likučius, kuriuos buvo sunku nuplauti nuo plaukų. Be to, muilo pagrindu pagaminti šampūnai paliko plaukus lipnius, nuobodžius ir sunkiai iššukuojamus.
1940-ųjų pradžioje buvo pradėti naudoti skysti emulsuoti šampūnai ir kreminiai emulsiniai šampūnai, pagaminti iš natrio laurilsulfato. Palyginti su muilu, šampūnas turi keletą privalumų: stipresnė putojimo ir valymo galia, todėl susidaro sodrios putos net ir kietame vandenyje; lengviau nuplauti, nepaliekant nereikalingų nuosėdų ar likučių; ir švelnesni už muilo gaminius.