Smoginėmis dienomis arba kai oras tampa dulkėtas keičiantis sezonui, kai kurie žmonės pastebi, kad oda pradeda niežėti, rausti ar perštėti. Pastebėjimas pakankamai dažnas, bet taip pat lengva jį apibūdinti per plačiai.Pavyzdžiui, PM2,5 yra oro teršalas, o ne alergenas griežtąja imunologine prasme. Tai vis tiek gali pabloginti jautrią ar atopinę odą, ypač kai epidermio barjeras jau yra pažeistas.
Yra tam tikrų gyventojų{0}}lygio šio ryšio įrodymų. Parkas ir jo kolegos ištyrė oro{2}}kokybės ir medicininių10 ug/m³ PM2,5 padidėjimas buvo susijęs su 2,71 % kasmėnesinių apsilankymų dėl atopinio dermatito padidėjimo.Šis skaičius vertas dėmesio, nors jis neįrodo, kad kietosios dalelės sukėlė kiekvieną protrūkį. Tokio tipo tyrimuose sunku visiškai atskirti orą, asmeninį poveikį, patalpų taršą ir kitus sezoninius veiksnius.
Atrodo, kad ląstelių lygmenyje procesas neprasideda viena imunine ląstele arba nesilaiko vienos fiksuotos sekos. Keratinocitai, sudarantys didžiąją epidermio dalį, nėra tik pasyvios barjerinės ląstelės. Jie gali tiesiogiai reaguoti į aplinkos stresą. Eksperimentuose su žmogaus keratinocitais ir pelės oda Ryu ir jo kolegos nustatė, kad kietosios dalelės padidino reaktyviąsias deguonies rūšis per TLR5 ir NOX4 signalus. Vėliau padidėjo NF-κB aktyvumas ir uždegiminių citokinų gamyba. Tai suteikia vieną patikimą kelią nuo dalelių poveikio iki uždegimo, tačiau tai tik viena atsako dalis.Oksidaciniai pažeidimai, pakitusi barjero funkcija ir uždegiminis signalas gali išsivystyti kartu, o ne kaip tvarkingai atskirti etapai.
Namų-dulkių erkės poveikis yra šiek tiek kitoks. Tam tikri erkės alergenai turi proteazės aktyvumą, todėl jie gali sutrikdyti epidermio baltymus ir stimuliuoti imuninę signalizaciją. Dai ir kolegos paveikė išaugintus žmogaus keratinocitus ir gyvos odos atitikmenis namų -dulkių erkės ekstraktui. Jie pastebėjo padidėjusią IL-33 gamybą ir išsiskyrimą per tarpląstelinį ATP, P2Y2 receptorių, EGFR transaktyvaciją ir ERK signalizaciją. IL-33 dažnai apibūdinamas kaip epitelio „pavojaus signalas“, nes pažeistos arba įtemptos barjerinės ląstelės gali jį išleisti ankstyvoje uždegiminio atsako stadijoje. Tačiau šiame eksperimente 1 grupės erkės alergenas sukėlė efektą, o 2 grupės – ne, o tai yra naudingas priminimas, kadnet ir to paties šaltinio alergenai nebūtinai elgiasi taip pat.
Langerhanso ląstelės ir kitos dendritinės ląstelės vis dar svarbios. Jie paima antigenus, juos apdoroja ir padeda formuoti vėlesnį adaptyvų imuninį atsaką. Mažiau įtikina supaprastintas teiginys, kad Langerhanso ląstelės aptinka kiekvieną aplinkos trigerį per tokius receptorius kaip Toll{2}} ir tada tiesiogiai įjungia Th2 atsaką. Iš keratinocitų gaunami signalai, tokie kaip IL-33, TSLP ir IL-25, taip pat gali skatinti 2 tipo uždegimą. Kiekvieno maršruto svarba priklauso nuo sukėlėjo, odos barjero būklės ir ligos stadijos.
Nustačius 2 tipo uždegimą, IL-4 ir IL-13 tampa ypač aktualūs. Signalizavimas per jų receptorius gali suaktyvinti JAK-STAT6 kelią, pakeisti epidermio barjero-baltymų ekspresiją, palaikyti su IgE susijusias reakcijas ir padidinti chemokinų, kurie pritraukia uždegimines ląsteles, gamybą.Eozinofilai dažnai randami esant atopiniam uždegimui, o putliosios ląstelės po aktyvacijos gali išskirti histaminą ir kitus mediatorius.
Tačiau čia pažįstama kelio schema tampa klaidinanti.Eozinofilų prisitraukimas automatiškai nesukelia stiebo{0}}ląstelių degranuliacijos, taip pat histaminas nėra atsakingas už visą atopinį niežulį.Putliosios ląstelės gali būti aktyvuojamos naudojant IgE{0}}priklausančius ir IgE-nepriklausančius mechanizmus, o keli citokinai gali tiesiogiai susisiekti su jutimo nervais.
IL-31 yra vienas iš pavyzdžių. Feldas ir jo kolegos tyrinėjo kultivuotus jutimo neuronus, taip pat pelių modelius ir nustatė, kad IL-31 skatino mažų jutimo nervų skaidulų išplėtimą ir išsišakojimą per STAT3 signalizaciją. Tai gali padėti paaiškinti, kodėl chroniškai uždegusi oda gali neįprastai reaguoti į nedidelę trintį, šilumą ar kontaktą, kuris paprastai nesukelia didelio diskomforto.Įrodymai yra ne tik tai, kad uždegimas sukelia niežulį. Užsitęsęs uždegimas taip pat gali pakeisti odos inervacijos tankį ir šių nervų atsaką.
Taip pat yra išvadų, kurios neatitinka grynai Th2–STAT6 paaiškinimo. Ankstesniame tyrime Yagi ir jo kolegos nustatė, kad pelėms, kurioms trūksta STAT6-, vis tiek gali išsivystyti į atopinį dermatitą panašūs pažeidimai, kurių dažnis ir pasireiškimas panašus į įprastų pelių. Uždegimo pobūdis buvo kitoks ir buvo susijęs su stipresniu su IFN- -susijusiu aktyvumu, o tai rodo, kad alternatyvūs būdai kartais gali sukelti panašų odos fenotipą. Tai buvo gyvūnų modelis, todėl jo negalima tiesiogiai perkelti į žmonių ligas, tačiau tai rodokodėl mechanizmo nereikėtų pateikti kaip vienos nenutrūkstamos grandinės.
Realesnis požiūris yra toksbarjero pažeidimas, aplinkos poveikis, epitelio streso signalai, imuninių{0}}ląstelių veikla ir jutimo-nervų jautrinimas stiprina vienas kitą.Kuris komponentas yra pirmas, gali skirtis nuo vieno asmens-arba vieno signalo-.
Todėl kasdienei odos priežiūrai pats patikimiausias būdas yra gana praktiškas:apriboti nereikalingą poveikį, vengti šiurkštaus valymo ir palaikyti epidermio barjerą, kad išoriniai dirgikliai mažiau sustiprintų esamą reakciją.Teiginiai apie Th2 imuniteto arba JAK–STAT kelio reguliavimą daugiausia priklauso farmakologiniam ir klinikiniam gydymui, o ne įprastai barjerinei{1}}remontinei kosmetikai. Pasikartojantis paraudimas, šlapinimasis, stiprus niežėjimas ar miego sutrikimas taip pat nusipelno medicininio įvertinimo, nes atopinis dermatitas yra tik vienas iš kelių galimų paaiškinimų.